Ir pagaliau lauktas vestuvinis laikraštis (nors vestuvės buvo beveik prieš du mėnesius ) skaitinėkit, uostinėkit ir aikčiokit iš susižavėjimo Skanaus

P.S., taip pat galite pažvelgti, kaip atrodo mano mažiausias darbas – atvirlaiškis.

Atvykusi į Alytų pagalvojau: „ką aš čia veiksiu? Nieko nepažįstu. Ir dar tie vietiniai žurnalistai, rašantys apie kaimo bobučių vargus ir greta parduotuvės naujai pasodintas gėles“. Atrodė, kad redakcijoje, kurioje keli žurnalistai, tekstus dar ranka rašo, tikrai bus sunku ištverti. Pasirodo, kad neverta pasitikėti pirmuoju įspūdžiu.

Siaurais ir ilgais koridoriais išsiraizgiusi redakcija greičiau priminė komunalinį butą nei tikrą dienraščio redakciją. Savotiško žavesio suteikė užrašai ant sienų, kuriuos paliko visi kada nors čia apsilankę žymūs ir nežymūs, turtingi ir vargšai, mokslininkai ir studentai. Žodžiu, visi, kas tik netingėjo. Redaktoriaus kabinete – stirtos laikraščių, niekada neišsivėdinantis cigarečių dūmų kvapas ir aplink zujantys žmonės. Durys užsidaro ir vėl atsidaro – judesys vyksta nuolat. Prisėdu. Užsidegu cigaretę. Redaktorius, paklausinėjęs, iš kur kilusi ir kur profesinėje srityje brendusi, prabyla apie būsimą praktiką. Nespėjus sutraukti cigaretės, tarpduryje išdygsta vairuotojas Valentinas ir čiupęs mano daiktus nuveža į bendrabutį. Kaip vėliau supratau, jame gyvenau tik aš ir būrys statybininkų (apie naktinius bandymus įsilaužti į kambarį šiame dienoraštyje nepasakosiu). Greitai nusviedusi daiktus grįžtu į redakciją. Su redaktoriumi sutariam kad rašysiu straipsnių ciklą apie visuomenei (Alytaus ir ne tik) žinomus žmones, kilusius iš Alytaus. Taip pat numatom kelias temas su vietiniais ūkininkais, Rugsėjo 1-osios dienos temą. Kaip supratau, pastaroji tenka visiems studentams, kuriems nusišypso laimė praktiką atlikti rugpjūtį.

Redakcijoje daugiausiai bendravau su dviem kolegėmis: Aldute ir Saule. Viena jų sodininkystės temomis domėjosi, kita apie Alytaus meninį gyvenimą rašė. Linksmos moterėlės ir ne kartą nelaimėje pagelbėjo. Nelaimių gal ir nebuvo, bet keistų nuotykių tikrai patyriau.

Vienuolis tapytojas

Vieną rytą „Alytaus naujienose“ radau skelbimą: „Vienuolis-tapytojas nutapys jūsų aurą. Kreiptis tik tikintiesiems.“ Skelbime dar keli skaičiai – vienuolio tapytojo mobilaus telefono numeris. Paskambinau. Gan žemiškas balsas atsisakė duoti interviu. Tuomet susitariau susitikti kaip būsima klientė. Tikėjausi, kad susitikus pavyks įkalbėti jį duoti interviu.

Mano gerosios kolegės Aldutė ir Saulė, sužinojusios, kad einu į susitikimą su keistuoliu vienuoliu tapytoju, nusprendė mane palydėti. Mat jos išsigando, kad keistasis mano pašnekovas gali būti koks iškrypėlis ar šiaip jaunoms studentėms pavojingas žmogus. Ir štai einu aš link bažnyčios (būtent čia susitarėme su vienuoliu tapytoju susitikti), o kolegės patyliukais, apsimesdamos, kad manęs nepažįsta, sliūkina iš paskos. Porą kartų atsisuku ir suprantu, jog net ir skurdžiausią loginį mąstymą turinčiam žmogui būtų aišku, kad iš paskos seka mano kolegės – Aldutė vilki ryškiai geltonais marškinėliais, ant kurių šviečia užrašas „Alytaus naujienos“. Visgi tikiuosi, kad vienuolis tapytojas bus pasinėręs į dvasinius dalykus, o ne į aplinkos stebėjimą.

Jis šiek tiek vėluoja. Gal 15 minučių. Atsisėdu prie kapinaičių ant suoliuko ir kantriai laukiu. Miela bobulė linkteli galva ir palinki geros dienos, o vidutinio amžiaus moteris negali atplėšti smalsaujančių akių nuo jaunos merginos, jau daugiau nei pusvalandį kantriai žvelgiančios į bažnyčios bokštus.

Pro kapinių vartelius pamatau atšlubuojantį vyriškį. Į vienuolį jis nebuvo panašus – kelių dešimtmečių senumo švarkas, pro kurio prasagstytas sagas matėsi kareiviški marškinėliai, apsmukusios kelnės ir seniai šepečio nematę batai. Galantiškai paspaudęs ranką, pasiūlė nueiti iki mano jau pamėgtos kavinės išgerti kavos. Iš kolegių žvilgsnių supratau, kad šis žmogus nei maniakas, nei koks piktavalis pamišėlis, todėl lėtais žingsniais nuėjau paskui šlubčiojantį vienuolį tapytoją. Įsitaisę lauko kavinėje, pradėjom šnekučiuotis.

Sužinojau, koks vienuolio tapytojo vardas ir pavardė, kaip jis tapo vienuoliu ir ką veikė prieš tai. Pasirodo, jis yra Lietuvoje garsus menininkas, turėjo šeimą ir vaikų, bet, pasinėrus į dvasinį gyvenimą, šeima jo išsižadėjo. Dabar gyvena vienuolyne ir tapo žmonių auras. Auras? Gan keistas žodis vienuoliui, tačiau jis paaiškino, kad tai iš tiesų yra ne aura, o kažkas kita, bet aš taip greitai nesuprasiu, todėl jis ir vadiną tai „aura“. Žodžiu, keistasis mano pašnekovas papasakojo beveik visus kertinius savo gyvenimo įvykius. Kaip vėliau pašniukštinėjusi sužinojau, daugelį faktų jis nutylėjo arba pateikė iš jam patogios pusės. Viso pokalbio metu bandžiau įkalbėti tapytoją duoti interviu, tačiau nuolat išgirsdavau tą patį atsakymą: „nenoriu, kad mane blogai suprastų ir vėliau pirštais užbadytų“.

Į redakciją grįžau suglumusi ir pasimetusi. Dvi valandas šnekučiavausi su žmogumi, kurio istorija, požiūris ir mintys sulipdytų neblogą straipsnį. Tačiau, ką daryti, jei jis, net davęs savo CV, nesutinka tapti straipsnio herojumi? Nuskubėjau pas redaktorių. Atsidususi išpyškinau visą istoriją. Redaktorius pakrapštė plikę, surūkė cigaretę ir tarė: „Jei žmogus nenori, kad apie jį rašytume, ir nerašysime. Mes nenusileidžiame iki „Respublikos“ lygio ir neskalbiame nešvarių skalbinių. Juk nesinori žmogui pakenkti…“ Nuoširdžiai prisipažinsiu, man palengvėjo. Nenorėjau rašyti, jei žmogus nesutinka, kad istorija apie jį būtų publikuojama. Taip pat pasidarė gera dėl to, kad Lietuvoje dar yra redaktorių, kurie laikosi pagrindinių žiniasklaidos etikos gairių.

Nepagaunamas ūkininkas

Tuomet ėmiausi ūkininko, kuris yra ne tik žemę mylintis keturiasdešimtmetis, bet ir kariškis, baigęs kelis aukštuosius. Redakcijai nusprendus ir man pritarus, kad ši asmenybė įdomi ne tik jį supantiems žmonėms, bet ir „Alytaus naujienų“ skaitytojams. Susitariau, kad pas ūkininką kartu su fotografe Zita nuvyksime dar prieš 8 valandą ryto, „kol rasa dar nenukrito“. 7 valandą ryto kartu su vairuotoju Valentinu jau buvome prie fotografės Zitos namų. Nuojauta kuždėjo, kad prieš važiuojant pas intelektualųjį ūkininką reikia jam būtinai paskambinti. Nuojauta neapgavo – ūkininkas pasakė, kad traktorius laukuose sugedo ir kad jis būtinai turi važiuoti jo taisyti. Nei tądien, nei kitą kartą pas jį nenuvykome. Tai ūkininko automobilis sugedo, tai jam reikalų netikėtų atsirado. Nusprendžiau, kad arba jis išsisukinėja, nes bijo šlovės, kuri netikėtai gali jį užgriūti, arba ūkininkams itin sunku gauti ES paramą ir jie priversti naudotis tik kasdien gendančia technika.

Alytaus grožybės

Praktikos Alytuje metu mane supo tik geri (išskyrus statybininkus bendrabutyje) ir paslaugūs žmonės. Vakarais vaikštinėdavau po miestelį, užsukdavau į renginius, kavinukėse laikraščius vartydavau. Jei ko nors nerasdavau ar nežinodavau, kaip namo iš kokio užkaborio grįžti, visuomet sulaukdavau pagalbos. Ne kartą mąsčiau, ar visuose Lietuvos miesteliuose taip gera ir ramu gyventi, ar čia mane tiesiog Žurnalistikos instituto direktoriaus geros mintys, perduotos kartu su siuntimu į provinciją, lydi? Paskutinę praktikos dieną atlėkė vairuotojas Valentinas į kabinetą ir klausia: „Darbų turi? Jei ne, pavėžinsiu iki Alytaus piliakalnių ir senojo Alytaus geležinkelio.“ Kur gi nenorėsiu. Juk tiek laiko būnant Alytuje taip ir nepavyko nusigauti iki piliakalnių. Kosminiu greičiu nulėkėm prie vieno, prie kito piliakalnio. Kabarojomės tūkstantiniais laipteliais (primenu, kad tądien buvo karščiausia vasaros diena), o kad dar mažai nepasirodytų, brovėmės prie krūmokšniais apžėlusio senojo geležinkelio. Nors į Vilnių grįžau visa šlapia, o autobuse niekas nenorėjo greta sėdėti (matyt, kvapas buvo ne iš maloniųjų), bet dar ir dabar atmintyje saugau nuo piliakalnių atsiveriančius vaizdus. Ačiū, Valentinai.

Straipsnis apie S. Bartkų